Nuotrauka iš Getty Images

Pirmas mano įrašas apie lietuvių gyvenimą Anglijoje susilaukė labai įdomių reakcijų: kai kurie tautiečiai tiesiog nepajėgė pripažinti, kad kas nors gali ir gyvena taip kaip rašiau ankstesniame įraše. Dabar suradau ir vaizdinį įrodymą, kurį padarė Channel 4. KiTaPus TvOrOs tinklaraštyje, kuriame autorė pasakoja savo įspūdžius apie sutiktus lietuvius Londone ir įrašo pabaigoje apie skvotus – nelegaliai apgyvendintus namus.

Skvotai – apleisti niekeno negyvenami būstai, kuriuose nelegaliai apsigyvena žmonės nenorintys ar neišgalintys legaliai mokėti nuomos už gyvenamąją vietą. Reikalingą buitinę techniką ar namų apyvokos daiktus suranda tiesiog gatvėje. Tereikia mokėti už elektrą ir vandenį ir niekas nesikabinės, nebent garsiai triukšmaujančius skvoterius, pasiskundus kaimynams, per 2 savaites po teismo sprendimo išsikraustys policija. Įdomiausia, kad po iškraustymo, skvotą užima nauji gyventojai ir taip tęsiasi iki begalybės. :) Daugiau apie priežastis kodėl taip įvyksta ir kas už to slepiasi galite pasiskaityti Londoniete.lt portalo rašinyje, o dabar galite pasižiūrėti keturias dokumentinio filmo dalis.

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

Socialinės reklamos yra reikalingos. Jų pagalba visuomenė apšviečiama apie rūkymo žalą, vaikų apsaugą nuo smurto šeimoje, moterų išnaudojimą ir dar bala žino ką. Tokių reklamų Anglijoje rodoma daug, tačiau kartais patys reklamų kūrėjai pamiršta, kad tas pačias reklamas žiūri ne tik suaugę, bet ir vaikai. Kaip tik dabar per televiziją nuolat sukasi klipas apie pasyvų rūkymą, kuriame tėvai skatinami nerūkyti prie vaikų. Jame vaikas su flomasteriu (ar kokia tai kita rašymo priemone) mėgdžioja savo rūkančius tėvus. Ir ką jūs sau galvojate? Mano trimetis sūnus prisižiūrėjęs šio klipo su tiušinuku ėmė mėgdžioti tą patį “rūkantį” vaiką, nors pas mus šeimoje niekas nerūko! Svarbiausia, kad labai sunku paaiškinti tokio amžiaus pypliukui, jog taip daryti nereikia ir tai yra negerai. Mano sūnaus manymu, berniukas daro, tai kodėl jis pats negali?

Dabar aš jau nebesuprantu kokia tų reklamų prasmė: apsaugoti vaikus ar juos mokinti!?

photo credit: Nenyaki

Keletas nuogirdų apie lietuvių išgyvenimo būdus Anglijoje:

• Į darbą eina dirbti net vakarais, kai darbo laikas baigės, nes yra nemokamas maitinimas ir galima sutaupyti neperkant vakarienės iš savo kišenės;
• Gyvena kartu su 30 žmonių viename 5 kambarių bute Londone. Puikus taupymo būdas, nes savaitei už butą gaunasi apie 10 svarų, tik vonia viems tai viena…
• Užsiima kardingu (kreditinių kortelių klastojimu), parsisiunčia daiktus į namus ir parduoda už pusę kainos;
• Perka mašinas Anglijoje ir važiuoja į Lietuvą taisytis, nes taip pigiau;
• … arba važinėja Lietuvoje registruotomis mašinom su vairu kairėje ir nemoka auto mokesčio bei draudimo (mokesčiai kosminiai, gali kainuoti daugiau nei pati mašina). Važiuojant kaire kelio puse svarbiausia nelenkti, o autostradose gi dzin, vietos visiem užtenka;
• Aria juodai, dirba iki išnaktų, taupo pinigus, grįžta į Lietuvą suprasti, kad dėl infliacijos viskas pabrango ir reikia grįžti atgal užsidirbti dar daugiau savo taip išsvajotam būstui;
• Taupymo sumetimais 20 valandų be miego į Lietuvą važiuoja su mašina, vietoj to, kad skristi 3 valandas su lėktuvu;
• Tam, kad sutaupyti bene dvigubai ant auto draudimo, mašinas registruoja stovinčias vienkiemyje 50 mylių spinduliu nuo didelių miestų, nors automobilis vargu ar išvažiuoja iš Londono kartą per mėnesį.
• Jeigu gimsta vaikas, pora santuokos neregistruoja. Moteris su kūdikiu važiuoja prašyti pagalbos, nes vyro “nėra” ir viena niekaip negali išlaikyti vaiko. Gauna 5 kambarių butą, kurį išlaiko valstybė. Vyras “nelegaliai” įsikrausto kartu gyventi ir tuo pačiu dirba normalų darbą išlaikydamas ir moterį ir vaiką. Kartą per ketvirtį gauna pranešimą paštu, kad nurodytu laiku atvyks iš socialinių tarnybų patikrinti kaip gyvena. Vyras nurodytą dieną susikrauna savo visą mantą, didžiulį plazminį televizorių ir išvažiuoja. Atvykę socialiniai darbuotojai įsitikina, kad moteris su vaiku gyvena vargingai ir išvažiuoja dar vienam ketvirčiui. Tos pačios dienos vakarą vyras grįžta su visa manta ir tuo pačiu plazminiu televizoriumi, kurį pasikabina atgal ant sienos.

Kažkaip net komentarų pritrūkau, bet situacijos kalba pačios už save. :)

Kauno oro uostas, laukiantys skrydžio į Angliją.

Lėktuvai į Angliją iš Kauno ir Vilniaus skrenda kasdien. Kasdien prieš skrydį laukimo salėje galima išvysti tokį vaizdą, kurį matote nuotraukoje viršuje. Vieni lėktuvai skraidina namų išsiilgusius emigrantus, kiti – grįžtančius atgal į naujus namus Anglijoje ar besitikinčius juos ten susikurti. Kas verčia žmones palikti viską ką turėjo namuose ir belstis į nepažįstamą šalį? Į šį klausimą gali atsakyti tik tie, kas savo kailiu patyrė emigracijos kelius ir klystkelius. Aš – vienas iš jų. :)

Kiekvienas išvykstantis iš Lietuvos tam turi savų priežasčių: noras mokintis užsienio universitete, viliojantis kelis kartus didesnis atlyginimas dirbant tą patį darbą ar noras pakeliauti po pasaulį. Savų tikslų vedami emigrantai susikrauna visą mantą, kuri telpa į varganus 15 kg, nes toks yra leidžiamas lėktuvo bagažo svoris, ir palikę visą užgyventą savo turtą (kiti ir šeimą) Lietuvoje, išvyksta ieškoti nuotykių į užsienį. Čia ir prasideda visi mano nuotykiai. :)

Atvykus į svetimą šalį tenka pratintis prie milijono naujų dalykų. Turėjai Lietuvoje savo mėgiamą sviestą, duoną, pieną ar kavą? Teks ieškot naujų! Paieškos kartais būna netgi su ekstremaliais pojūčiais. :) Vieną karštą dieną labai norėjau gerti, todėl prekybos centre tarp didžiulio gaiviųjų gėrimų asortimento susiradau “skaniai atrodantį” sulčių butelį. Kartu su visais pirkiniais sumokėjau, atsidariau kamštuką, užsiverčiau godžiai gerti ir po pirmų dviejų gurkšnių… vos nepaspringau nuo saldumo. Pasirodo nusipirkau koncentratą, kurį reikia skiesti su vandeniu 1:4. Tai paaiškinantį tekstą radau smulkiomis raidelėmis parašytą ant galinės etiketės. :) Dabar prie etikečių tenka ilgokai praleisti laiką, kad susipažintum su prekių sudėtimi, įsidėmėtum patikusius pavadinimus ir tada jau galėtum nusipirkti tą nepažįstamą produktą. Taip kantriai ir ilgai kuriamas mėgiamų valgomų ir geriamų produktų sąrašas.

Nuo mažens mama mane mokino: “Sūneli, prieš eidamas per gatvę pirma pažiūrėk į kairę, o po to į dešinę. Kai įsitikinsi, kad mašinų nėra, tada jau gali eiti.” Sveiki atvykę į Jungtinę Karalystę, čia eismas vyksta kairiąja kelio puse! Mano mama buvo nevisai tiksli… :) Už tai dabar kaip užsivedęs prieš eidamas per gatvę galvą nuolat sukinėju į kairę ir į dešinę. Sunkiai man perprantama ta kairės pusės vairavimo technika vien būnant pėsčiuoju, kaip reiks vairuoti mašiną man dar didelė mįslė. :)

Emigracija kainuoja. Velniškai kainuoja. Kalbu ne tik apie lėktuvo bilietus ar buto nuomą. Teko pirkti net tokius menkniekius kaip valgymo įrankiai, lėkštės, dubenėliai, keptuvė, puodai ar dantų krapštukai. Jau nekalbu apie patalynę, užvalkalus, patiesalus ar vaiko lovytę. Čia tik labai maža dalis tų smulkių buitinių patogumų ir daiktų, prie kurių įpratus nesinori atsisakyti, o be to anksčiau ar vėliau vis tiek teks nusipirkti. Tokių daiktų pasirinkimas prekybos centruose didžiulis, bet pirkdamas pigią prekę visada rizikuoji mokėti du kartus: 3-jų peilių rinkinys su pjaustymo lentele už 5 svarus pasirodo paprasto plieno, o ne nerūdijančio, todėl iš karto tenka išdžiovinti išplovus, kitaip ima rūdyti. Ateityje teks pirkti naujus, brangius nerūdijančio plieno peilius. Tualeto šepetys už 1,5 svaro sulūžo jau kitą dieną, įrankių rinkinys už 4 svarus – “štampofkės” aštriais kampais, kuriuos ne itin malonu laikyti rankose, bet valgyt su kažkuo juk reikia. :)

Tai ką čia surašiau – tik ledkalnio viršūnė. Įsikūrimo procese figūruoja labiau grandioziniai ir daugiau pastangų reikalaujantys sprendimai kur gyventi tik atvykus, būsto nuoma, internetas ir kabelinė namuose apie kuriuos papasakosiu kituose savo įrašuose. Tai ar verta emigruoti? Kiekvienas šiuo klausimu turim savo nuomonę. Aš jau emigravau ir kol kas (tfu, tfu, tfu) visai sėkmingai. :)